2021 m.

Dėl ūkio subjektų įrašymo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-469/2021 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (toliau – Direktyva 2014/24), ir Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (toliau – Direktyva 89/665), aiškinimo.

Byloje nustatyta, kad 2017 m. birželio 5 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija (perkančioji organizacija) kartu su penkių ūkio subjektų grupe (ieškovėmis) sudarė Vilniaus daugiafunkcio Lazdynų sveikatinimo centro statybos darbų sutartį (Rangos sutartis); 2019 m. spalio 28 d. nutartimi pagrindinei partnerei iškelta bankroto byla, dėl to ši atsisakė vykdyti Rangos sutartį; 2020 m. sausio 22 d. perkančioji organizacija vienašališkai nutraukė Rangos sutartį; įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo procesiniam sprendimui dėl Rangos sutarties nutraukimo teisėtumo, Viešųjų pirkimų tarnyba 2021 m. sausio 22 d. ieškoves įtraukė į Nepatikimų tiekėjų sąrašą.

Byloje tarp šalių kilus ginčui dėl ieškovių įrašymo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą ir VPĮ normų bei jų santykio su CK nuostatomis dėl jungtinės veiklos aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl VPĮ nuostatų atitikties ES teisei tuo aspektu, ar tiekėjų įrašymas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą yra perkančiosios organizacijos sprendimas, kuriam taikoma teisėtumo peržiūros procedūra; o jei tokį „sprendimą“ galima apskųsti, kokie yra jo priėmimo ir teisėtumo vertinimo pagrindai.

Kasacinio teismo vertinimu, pagal dabartinį viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą ūkio subjektų įrašymas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą stokoja savarankiškumo tiek turinio, tiek formos prasme ir yra ne atskiras perkančiosios organizacijos sprendimas, o kito sprendimo vienašališkai nutraukti viešojo pirkimo sutartį teisinis padarinys. Dėl tokio reguliavimo teisiškai negalimos situacijos, kad perkančioji organizacija dėl esminio sutarties pažeidimo galėtų teisėtai nutraukti sutartį, bet tiekėjas dėl konkretaus atvejo aplinkybių nepatektų į Nepatikimų tiekėjų sąrašą, be to, tiekėjas iš esmės gali ginčyti tik vienašalį viešojo pirkimo sutarties nutraukimą, bet ne įtraukimą į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Atsižvelgiant į tai, perkančioji organizacija neatlieka individualaus viešojo pirkimo sutarties netinkamo vykdymo tyrimo, neleidžia tiekėjui pateikti reikšmingų paaiškinimų ir jų nevertina, dėl jų iš esmės nepasisako ir teismai. Tiekėjas turi teisę tokius paaiškinimus pateikti jo patikimumo vertinimo aspektu dalyvaudamas kituose pirkimuose jau būdamas įrašytas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą. Kasacinis teismas suabejojo tokio reguliavimo ir jo taikymo praktikos atitiktimi ES teisei, pristatydamas susijusių ES direktyvų normų turinį ir jų aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė sustabdyti civilinės bylos dalį dėl ieškovių įrašymo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 2014/18 straipsnio 1 dalį, 57 straipsnio 4 dalies g punktą ir 6 dalį bei Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalies ketvirtą pastraipą ir 3 dalį (kartu ar atskirai, bet šiomis nuostatomis neapsiribojant) reikia aiškinti taip, kad perkančiosios organizacijos sprendimas įtraukti atitinkamą ūkio subjektą į Nepatikimų tiekėjų sąrašą ir taip tam tikrą laiką suvaržyti jo galimybes dalyvauti vėliau skelbiamuose pirkimuose dėl to, jog šis ūkio subjektas esmingai pažeidė su šia perkančiąja organizacija sudarytą sutartį, yra aktas, kurį galima apskųsti teismui?
2. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra teigiamas, ar pirmiau nurodytas ES teisės nuostatas (kartu ar atskirai, bet jomis neapsiribojant) reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiamas nacionalinis reguliavimas ir jo taikymo praktika, pagal kuriuos: a) perkančioji organizacija, nutraukdama viešojo pirkimo sutartį dėl esminio jos pažeidimo, nepriima jokio formalaus (atskiro) sprendimo dėl ūkio subjektų įrašymo į Nepatikimų tiekėjų sąrašą; b) apie būsimą įrašymą į Nepatikimų tiekėjų sąrašą ūkio subjektas nėra informuojamas iš anksto, todėl negali pateikti reikšmingų paaiškinimų, o vėliau veiksmingai jo apskųsti; c) perkančioji organizacija neatlieka jokio individualaus sutarties netinkamo vykdymo aplinkybių tyrimo, todėl, jei viešojo pirkimo sutartis buvo teisėtai nutraukta dėl esminio jos pažeidimo, už šį pažeidimą de jure atsakingas ūkio subjektas automatiškai įtraukiamas į Nepatikimų tiekėjų sąrašą?
3. Jei atsakymai į pirmus du klausimus yra teigiami, ar pirmiau nurodytas ES teisės nuostatas (kartu ar atskirai, bet jomis neapsiribojant) reikia aiškinti taip, kad dėl esminio pažeidimo teisėtai nutrauktą viešojo pirkimo sutartį vykdę jungtinės veiklos partneriai (subjektai, sudarę bendrą tiekėją) gali pagrįsti savo patikimumą ir taip būti neįtraukti į Nepatikimų tiekėjų sąrašą, inter alia, vykdytos sutarties dalies (vertės) dydžio, pagrindinio partnerio nemokumo, šio partnerio veiksmų ir perkančiosios organizacijos prisidėjimo prie sutarties neįvykdymo pagrindais?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal ieškovių UAB „Montuotojas“, UAB „Mitnija“, UAB „HSC Baltic“ ir UAB „Axis Power“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, pripažinimo, kad sutartis pasibaigė dėl atsakovės kaltės, ir pripažinimo neteisėtu atsakovės sprendimą įtraukti ieškoves į Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje skelbiamą Nepatikimų tiekėjų sąrašą, bylos Nr. e3K-3-261-469/2021, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2023 m. sausio 26 d ESTT priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Su ESTT sprendimu galite susipažinti čia.

2023 m. balandžio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje pagal ieškovių UAB „Montuotojas“, UAB „Mitnija“, UAB „HSC Baltic“ ir UAB „Axis Power“ ieškinio atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai reikalavimą pripažinti neteisėtu atsakovės sprendimą įtraukti ieškoves į Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje skelbiamą Nepatikimų tiekėjų sąrašą, bylos Nr. e3K-3-180-469/2023. Nutartį galite skaityti čia.

Dėl vartotojo teisių apsaugos pagal Direktyvą 93/13 aiškinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-421/2021 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13) nuostatų aiškinimo civilinėje byloje pagal ieškovės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 15 d. nutarties pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo.

Byloje nustatyta, kad atsakovas, kaip vartotojas, su ieškove sudarė penkias teisinių paslaugų teikimo sutartis. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo skolą už suteiktas paslaugas pagal teisinių paslaugų sutartis.

Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kilo klausimas, ar šalių sudarytų teisinių paslaugų teikimo sutarčių sąlygos atitinka vartojimo sutartims keliamus reikalavimus, nustatytus Direktyvoje 93/13, ir ar atsakovas galėjo tinkamai įvertinti teikiamų paslaugų kainą.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad, atsižvelgiant į teisinių paslaugų ypatumus ir gana įprastą bei nusistovėjusią advokatų praktiką nustatyti teikiamų paslaugų kainą pagal valandinio įkainio principą, kiekvienu konkrečiu atveju yra labai svarbu užtikrinti minėtos sąlygos skaidrumą, kita vertus, vartotojui pateikiamos informacijos kiekis ir apimtis nėra iki galo aiškūs. Nors teisinių paslaugų teikimo specifiškumas gali lemti, kad neretai gali būti sunku numatyti, kokia suma (kiek faktiškai valandų bus dirbama teikiant teisines paslaugas) susidarys už teisines paslaugas, vis dėlto asmuo profesionalas (advokatas) turėtų galėti bent preliminariai pateikti tam tikrų sumų apskaičiavimą, atsižvelgdamas į vartotojo suteiktą informaciją ir jam, kaip paslaugų teikėjui, žinomas aplinkybes sutarties sudarymo pradžioje.

Taip pat nagrinėjant bylą kilo klausimas dėl pasekmių, kurias nacionalinis teismas turi taikyti, jei nustato, kad teisinių paslaugų kainą nustatanti sąlyga yra nesąžininga. Teisėjų kolegija nusprendė, kad atlygintinių paslaugų sutarties pobūdis lemia tai, jog atkurti padėties, kurioje būtų atsidūręs vartotojas, jei nebūtų buvę sąlygos, kuri buvo pripažinta nesąžininga, yra neįmanoma (paslaugos jau yra suteiktos), visiškas kainą nustatančių sąlygų netaikymas vartotojui nagrinėjamos bylos atveju iš esmės lemtų tai, kad teismui atsirastų teisė nepriteisti advokatui suteiktų paslaugų kainos iš vartotojo. Teisėjų kolegijai kilo abejonė, ar toks restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju nepaneigia paslaugų atlygintinumo principo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad formuluotė „pagrindinis sutarties dalykas“ apima verslininko (advokato) ir vartotojo sudarytos teisinių paslaugų sutarties atskirai neaptartą sąlygą dėl kainos ir jos apskaičiavimo tvarkos?
2. Ar sutarties sąlygos aiškumas ir suprantamumas pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį turi būti aiškinami taip, kad sutarties sąlygoje dėl kainos (nustatančios kainą už faktiškai suteiktas paslaugas remiantis valandinio įkainio principu) pakanka nurodyti advokatui mokamo valandinio honoraro dydį?
3. Jeigu atsakymas į antrąjį klausimą būtų neigiamas: ar skaidrumo reikalavimas turi būti aiškinamas kaip apimantis advokato pareigą sutartyje nurodyti paslaugų kainas, kurių konkretūs įkainiai gali būti aiškiai apibrėžti ir nurodyti iš anksto, ar taip pat turi būti nustatyta orientacinė paslaugų kaina (suteikiamų teisinių paslaugų preliminarus biudžetas), jei konkrečių veiksmų kiekio (trukmės) ir mokesčio už juos sudarant sutartį neįmanoma numatyti bei nurodytos galimos rizikos, lemiančios kainos padidėjimą ar sumažėjimą? Ar vertinant sutarties sąlygos dėl kainos atitiktį skaidrumo reikalavimui turi reikšmės, ar informacija, susijusi su teisinių paslaugų kaina ir jos apskaičiavimo tvarka, vartotojui suteikiama bet kokiomis tinkamomis priemonėmis, ar yra įtvirtinta pačioje teisinių paslaugų sutartyje? Ar informacijos trūkumas esant ikisutartiniams santykiams gali būti kompensuojamas suteikiant informaciją sutarties vykdymo metu? Ar vertinant sutarties sąlygos atitiktį skaidrumo reikalavimui turi įtakos aplinkybė, kad galutinė kaina už suteiktas paslaugas tampa aiški tik pabaigus teisinių paslaugų teikimą? Ar vertinant sutarties sąlygos dėl kainos atitiktį skaidrumo reikalavimui turi reikšmės aplinkybė, kad sutartyje nėra nustatytas periodinis advokato ataskaitų teikimas už suteiktas paslaugas ar periodinis sąskaitų pateikimas vartotojui, kuris leistų vartotojui laiku spręsti dėl teisinių paslaugų atsisakymo ar sutarties kainos keitimo?
4. Jeigu nacionalinis teismas nuspręstų, kad sutarties sąlyga, nustatanti kainą už faktiškai suteiktas paslaugas remiantis valandinio įkainio principu, nėra surašyta aiškiai ir suprantamai, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį, ar jis turi išnagrinėti, ar ši sąlyga yra nesąžininga, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį (t. y. nagrinėjant sutarties sąlygos galimą nesąžiningumą turi būti nustatoma, ar dėl šios sąlygos atsiranda sutarties šalių teisių ir pareigų „ryškus neatitikimas“ vartotojo nenaudai), ar vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad ši sąlyga apima esminę informaciją pagal sutartį, vien sąlygos dėl kainos neskaidrumo pakanka, kad ši sąlyga būtų pripažinta nesąžininga?
5. Ar tai, kad teisinių paslaugų sutartis nėra privaloma, kaip nurodyta Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje, pripažinus sutarties sąlygą dėl kainos nesąžininga, toks pripažinimas reiškia, kad reikia atkurti padėtį, kurioje būtų atsidūręs vartotojas, jei nebūtų buvę sąlygos, kuri buvo pripažinta nesąžininga? Ar tokios padėties atkūrimas reikštų tai, kad vartotojas neturi pareigos mokėti už jau suteiktas paslaugas?
6. Jei atlygintinių paslaugų sutarties pobūdis lemia, kad atkurti padėties, kurioje būtų atsidūręs vartotojas, jei nebūtų buvę sąlygos, kuri buvo pripažinta nesąžininga, yra neįmanoma (paslaugos jau yra suteiktos), ar Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalies tikslui neprieštarautų atlyginimo už advokatui suteiktas paslaugas nustatymas? Jei atsakymas į šį klausimą būtų neigiamas, ar reali pusiausvyra, kuria atkuriama sutarties šalių lygybė, būtų pasiekta: (i) jei advokatui už suteiktas paslaugas būtų atlyginama pagal sutartyje nustatytą valandinį įkainį; (ii) jei advokatui būtų atlyginama minimali teisinių paslaugų kaina (pavyzdžiui, ta, kuri nurodyta nacionaliniame teisės akte – rekomendacijose dėl užmokesčio už advokato teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio); (iii) jei advokatui būtų atlyginamas protingas teismo nustatytas paslaugų apmokėjimo dydis, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes?

2023 m. sausio 12 d. ESTT priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Su ESTT sprendimu galite susipažinti čia.

2023 m. balandžio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-421/2023. Nutartį galite skaityti čia.

Dėl „nepaprastų aplinkybių“ sąvokos aiškinimo pagal Europos vykdomojo rašto reglamento 23 straipsnį

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-199-701/2021 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (toliau – Reglamentas 805/2004), nuostatų aiškinimo civilinėje byloje pagal suinteresuoto asmens bendrovės „Lufhansa Technik AERO Alzey GmbH“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo „Arik Air Limited“ skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis Marekas Petrovskis, „Lufhansa Technik AERO Alzey GmbH“, „Asset Management Corporation of Nigeria (AMCON)“.

Byloje nustatyta, kad Lietuvos antstolis Lietuvoje vykdo Vokietijos Hiunfeldo apylinkės teismo įsakymą, kurio pagrindu išduotas vykdomasis raštas pagal Vokietijos teisę ir Europos vykdomasis raštas dėl 2 292 993,32 Eur skolos išieškojimo iš skolininko „Arik Air Limited“.

Bendrovė „Arik Air Limited“ nurodė, jog kreipėsi į Vokietijos kompetentingą teismą, prašydama Reglamento 805/2004 10 straipsnio pagrindu panaikinti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą ir nutraukti priverstinį išieškojimą. Prašymus grindė tuo, kad Europos vykdomojo rašto pažymėjimas išduotas neteisėtai, nes skolininkui nebuvo tinkamai įteikti Vokietijos Hiunfeldo apylinkės teismo procesiniai dokumentai, tuo pagrindu taip pat grindė prieštaravimų pateikimo terminų praleidimą.

Pareiškėjas „Arik Air Limited“ pateikė antstoliui prašymą sustabdyti Lietuvos Respublikoje vykdomąją bylą, iki įsiteisėjusiu Vokietijos teismo procesiniu sprendimu bus išspręsti skolininko prašymai panaikinti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą ir nutraukti priverstinį išieškojimą. Antstolis atsisakė sustabdyti vykdomąją bylą, o pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, skundė antstolio veiksmus teismui.

Kauno apylinkės teismas 2020 m. birželio 11 d. nutartimi netenkino pareiškėjo skundo, o Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 25 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį ir priėmė priešingą procesinį sprendimą – tenkino pareiškėjo skundą ir nutarė sustabdyti vykdomąją bylą, iki įsiteisėjusiu kompetentingo Vokietijos teismo procesiniu sprendimu bus visiškai išspręsti jo prašymai.

Bylą nagrinėdamas kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Reglamento 805/2004 23 straipsnis iki šiol nėra išaiškintas Teisingumo Teismo praktikoje, konstatavo poreikį kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Teismas pabrėžė, kad šiame straipsnyje pateikiama nedaug nuorodų dėl sąlygų, kuriomis kompetentingas teismas ar institucija gali priimti sprendimą taikyti vieną iš jame nurodytų priemonių. Visų pirma, kasaciniam teismui būtų naudingos gairės, pagal kurias turi būti atliekamas „nepaprastų aplinkybių“ vertinimas – diskrecijos ribos, vertinimo dalykas – ar jį sudaro galimos kilmės valstybėje vykstančio teismo proceso baigties perspektyvos, galima prašomos taikyti priemonės nauda ir žala, ar ir kitos reikšmingos aplinkybės. Antra, atsižvelgiant į Reglamentu 805/2004 siekiamus tikslus bei poreikį balansuoti išieškotojo bei skolininko teises ir teisėtus interesus, taip pat aktualu įvertinti, kokio masto turi būti vykdymo valstybės vietos teismo atliekamas apskundimo patikrinimas, siekiant nustatyti „nepaprastų aplinkybių“ egzistavimą ar neegzistavimą, įskaitant įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Teismas taip pat klausė, ar galimas kelių poveikio priemonių taikymas vienu metu ir koks turėtų būti kilmės valstybės narės teismo sprendimų, panaikinančių kito sprendimo vykdytinumą ar jį sustabdančių, laisvo judėjimo Europos Sąjungoje mechanizmas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Kaip, atsižvelgiant į Reglamento 805/2004 tikslus, inter alia, tikslą pagreitinti ir supaprastinti valstybių narių teismų sprendimų vykdymą bei veiksmingą teisės į teisingą teismą užtikrinimą, turi būti aiškinama Reglamento 805/2004 23 straipsnio c punkte nurodyta „nepaprastų aplinkybių“ sąvoka? Kokia yra vykdymo valstybės narės kompetentingų institucijų diskrecija aiškinti „nepaprastų aplinkybių“ sąvoką?
2. Ar sprendžiant dėl Reglamento 805/2004 23 straipsnio c punkto taikymo reikšmingomis laikytinos aplinkybės, kaip susiklostė nagrinėjamoje byloje, susijusios su teismo procesu kilmės valstybėje, kuriame yra sprendžiamas klausimas dėl teismo sprendimo, kurio pagrindu buvo išduotas Europos vykdomasis raštas, panaikinimo? Pagal kokius kriterijus turi būti vertinamas apskundimo procesas kilmės valstybėje narėje ir kiek išsamus turi būti vykdymo valstybės narės kompetentingų institucijų atliekamas kilmės valstybėje narėje vykstančio proceso vertinimas?
3. Koks yra vertinimo dalykas sprendžiant dėl Reglamento 805/2004 23 straipsnyje esančios sąvokos „nepaprastos aplinkybės“ taikymo – ar turi būti vertinama atitinkamos ginčo aplinkybės įtaka ginčijant kilmės valstybės teismo sprendimą kilmės valstybėje, ar analizuojama galima atitinkamos reglamento 23 straipsnyje nurodytos priemonės potenciali nauda ar žala, ar skolininko ekonominės galimybės įvykdyti teismo sprendimą, ar analizuojamos kitos aplinkybės?
4. Ar pagal Reglamento 805/2004 23 straipsnį galimas kelių šiame straipsnyje nurodytų priemonių taikymas tuo pačiu metu? Jei atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, kokiais kriterijais remiantis vykdymo valstybės kompetentingos institucijos turi remtis, spręsdamos dėl kelių minėtų priemonių taikymo pagrįstumo, proporcingumo?
5. Ar kilmės valstybės teismo sprendimui dėl vykdytinumo sustabdymo (panaikinimo) taikytinas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis režimas, ar taikomas teisinis režimas, panašus į nurodytą minėto reglamento 44 straipsnio 2 dalyje?

    

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. birželio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal suinteresuoto asmens „Lufhansa Technik AERO Alzey GmbH“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nutarties peržiūrėjimo, bylos Nr. 3K-3-199-701/2021, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

2023 m. vasario 16 d. ESTT priėmė prejudicinį sprendimą šioje byloje.

Su ESTT sprendimu galite susipažinti čia.

2023 m. balandžio 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje byloje pagal suinteresuoto asmens „Lufthansa Technik AERO Alzey GmbH“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nutarties peržiūrėjimo, bylos Nr. 3K-3-194-701/2023. Nutartį galite skaityti čia.