2024 m.

Dėl vartotojo teisių apsaugos pagal Direktyvą 2011/83 aiškinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-378/2024 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, (toliau – Direktyva 2011/83) nuostatų aiškinimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovas (krovinio siuntėjas, vartotojas) su atsakove (krovinio vežėja, verslininke) telefonu (žodžiu) sudarė krovinio vežimo sutartį ir susitarė, kad atsakovė iš Norvegijos į Lietuvą už 450 Eur paslaugos kainą perveš atsakovo asmeninėms reikmėms naudojamus daiktus – du motociklus, keturratį, dvi skalbimo mašinas, dvi džiovykles. Krovinys siuntėjo vežėjai 2020 m. birželio 16 d. buvo perduotas Norvegijoje. 2020 m. birželio 17 d. Norvegijos ir Švedijos pasienyje atsakovės darbuotojas, vykdantis pervežimą, buvo sustabdytas Švedijos muitinės pareigūnų. Patikrinus gabenamą krovinį, buvo priimtas sprendimas, kad iš Norvegijos į Europos Sąjungos teritoriją įvežami daiktai turėjo būti deklaruojami muitinei. Tą pačią dieną buvo surašyta muitinės deklaracija, kuria buvo pritaikyti 3890,59 Eur muito mokesčiai. Atsakovė sumokėjo Švedijos muitinės pritaikytus muito mokesčius ir išrašė ieškovui 4340,59 Eur sumos sąskaitą faktūrą (450 Eur už transporto (vežimo) paslaugą ir 3890,59 Eur mokesčius išvežant prekes iš šalies). Atsakovė visus ieškovo perduotus daiktus, išskyrus motociklą KTM, 2020 m. birželio 20 d. pristatė į ieškovo nurodytą vietą Lietuvoje ir informavo, kad sulaikytą motociklą atiduos tada, kai ieškovas apmokės pirmiau minėtą sąskaitą faktūrą. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, kuriai iš šalių turi tekti Švedijos muitinės pritaikyti muito mokesčiai.

Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kilo klausimas, ar vežėjas (verslininkas) tinkamai įvykdė Direktyvos 2011/83 5 straipsnyje verslininkui nustatytą vartotojo informavimo pareigą.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos ne tik Direktyvos 2011/83 nuostatos, įtvirtinančios verslininko pareigą informuoti vartotoją (5 straipsnis), bet ir CMR konvencijos nuostatos.

Teisėjų kolegija nurodė, kad Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalyje išvardinta vartotojui teikiama informacija, sudarant kitas sutartis, nei nuotolinės prekybos sutartys ar ne prekybai skirtose patalpose sudarytos sutartys. Aptariamoje nuostatoje nurodyta, kad, prieš vartotojui įsipareigojant pagal sutartį, prekiautojas (nagrinėjamu atveju – vežėjas) aiškiai ir suprantamai pateikia vartotojui, be kitų aspektų, šią informaciją, jeigu ji nėra akivaizdi iš konteksto: pagrindinės prekės ar paslaugos ypatybės (5 straipsnio 1 dalies a punktas); bendra prekių ar paslaugų kaina, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, ir, jei taikoma, visos papildomos gabenimo, pristatymo ir pašto išlaidos (5 straipsnio 1 dalies c punktas).

Tuo tarpu CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas (nagrinėjamu atveju – vartotojas) privalo prie važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti, o pagal aptariamo straipsnio 2 dalį, vežėjas neprivalo tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo bei visapusiškumo. Siuntėjas atsako vežėjui už visus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad šių dokumentų ir duomenų nebuvo arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs, išskyrus atvejus, kai kaltas pats vežėjas.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad byloje reikalinga išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies a punktas, nustatantis verslininko pareigą suteikti vartotojui informaciją apie paslaugos ypatybes, aiškintinas kaip reiškiantis verslininko, teikiančio tarptautinio vežimo paslaugą vartotojui, pareigą informuoti vartotoją apie vežimui taikomas muitinės procedūras. Be to, jeigu verslininkui tokia pareiga yra taikoma, nėra aišku, ar verslininkui pakanka nurodyti, kad siuntėjas (vartotojas) turi pasirūpinti muitinės procedūromis reikalingais dokumentais ir sumokėti muito mokesčius, ar verslininkas turi pateikti išsamią informaciją apie konkrečius muitinei pateikti reikalingus dokumentus ir muito mokesčių tarifus.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad vežimo paslaugos ypatybės gali būti aiškinamos siaurai, t. y. tik kaip apimančios vežimo teisinį santykį (krovinio paėmimo vieta, pristatymo vieta, maršrutas, kaina ir kt.), tačiau neapimančios informacijos apie muitinės procedūras bei šioms procedūroms reikalingus dokumentus, arba plačiai, t. y. prie vežimo paslaugos ypatybių priskiriant informaciją ir apie vežimui taikomas muitinės procedūras.

Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad reikalinga išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta verslininko pareiga informuoti vartotoją apie prekių ir paslaugų kainą, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, arba, jeigu dėl prekių arba paslaugų pobūdžio ši kaina yra tokia, kad pagrįstai negali būti apskaičiuota iš anksto, metodą, pagal kurį ši kaina apskaičiuojama, ir, jei taikoma, visas papildomos gabenimo, pristatymo ir pašto išlaidas arba, jei tos papildomos išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti apskaičiuotos iš anksto, pateikti informaciją apie tai, kad gali tekti apmokėti tas papildomas išlaidas, reiškia verslininko, teikiančio tarptautinio vežimo paslaugą, pareigą informuoti vartotoją apie konkrečiam vežimui taikomus muito mokesčius (mokesčių tarifus ir dydį).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies c punktas taip pat galėtų būti suprantamas siaurai arba plačiai. Tuo atveju, jei vežimo paslaugos kaina, ir, jei taikoma, visos papildomos gabenimo, pristatymo ir pašto išlaidos aiškintinos siaurai, t. y. kaip neapimančios muito mokesčių, verslininkas neturi pareigos vartotojui pateikti konkrečią informaciją apie pervežimui taikytinus muito mokesčių tarifus ir dydžius, skaičiuoti šį mokestį. Kita vertus, aiškinant minėtą nuostatą plačiai, verslininkas turėtų pateikti vartotojui informaciją apie konkrečius muito mokesčių tarifus ir dydžius (apskaičiuoti mokestį) arba informaciją apie tai, kad gali tekti apmokėti tokio pobūdžio papildomas išlaidas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakymai į iškeltus klausimus yra būtini siekiant nustatyti, kuriai šaliai dėl netinkamai įvykdytų muitinės procedūrų tenka vežimo metu patirtos išlaidos (atsakovės sumokėti muito mokesčiai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies a punktas, nustatantis verslininko pareigą informuoti vartotoją apie paslaugos ypatybes, aiškintinas kaip reiškiantis verslininko, teikiančio tarptautinio daiktų pervežimo paslaugą vartotojui, pareigą informuoti vartotoją apie vežimui taikomas muitinės procedūras? Jeigu Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies a punktas aiškintinas kaip nustatantis verslininko pareigą informuoti vartotoją apie tarptautiniam pervežimui taikomas muitinės procedūras, ar verslininkui pakanka nurodyti, kad siuntėjas (vartotojas) turi pasirūpinti muitinės procedūroms reikalingais dokumentais ir sumokėti muito mokesčius, ar verslininkas turi pateikti išsamią informaciją (sąrašą) apie konkrečius muitinei pateikti reikalingus dokumentus ir taikytinus muito mokesčių tarifus (dydžius)?
2. Ar Direktyvos 2011/83 5 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta verslininko pareiga informuoti vartotoją apie prekių ir paslaugų kainą, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, arba, jeigu dėl prekių arba paslaugų pobūdžio ši kaina yra tokia, kad pagrįstai negali būti apskaičiuota iš anksto, metodą, pagal kurį ši kaina apskaičiuojama, ir, jei taikoma, visas papildomas gabenimo, pristatymo ir pašto išlaidas arba, jei tos papildomos išlaidos dėl pagrįstų priežasčių negali būti apskaičiuotos iš anksto, pateikti informaciją apie tai, kad gali tekti apmokėti tas papildomas išlaidas, reiškia verslininko, teikiančio tarptautinio daiktų vežimo paslaugą, pareigą informuoti vartotoją apie konkrečiam vežimui taikomus muito mokesčius (mokesčių tarifus ir dydį)?

Dėl Europos Sąjungos ribojamųjų priemonių taikymo sąlygų

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-1075/2024 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Europos Sąjungos Tarybos 2006 m. gegužės 18 d. Reglamento Nr. 765/2006 dėl ribojančių priemonių atsižvelgiant į padėtį Baltarusijoje ir į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą (toliau – ir Reglamentas Nr. 765/2006, Reglamentas) nuostatų aiškinimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovams dėl neteisėtų veiksmų nutraukimo.

Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovais AB SEB banku ir AS „Citadele banka“ Lietuvos filialu yra sudariusi banko sąskaitos sutartis, kurių pagrindu ieškovės vardu buvo atidarytos banko sąskaitos. Atsakovai 2020 m. gruodžio 18 d. vienašališkai, savo iniciatyva įšaldė ieškovės turimas lėšas minėtų bankų sąskaitose, atsižvelgdami į tai, kad ieškovės akcininkas, vadovaujantis Reglamento Nr. 765/2006 nuostatomis, 2020 m. gruodžio 17 d. įtrauktas į asmenų ir įmonių, kuriems taikomos Europos Sąjungos sankcijos, sąrašą. Tam akcininkui priklauso lygiai 50 proc. ieškovės akcijų.

Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovus vykdyti banko sąskaitos sutartis, leidžiant ieškovei be apribojimų disponuoti banko sąskaitose esančiomis lėšomis ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Bylą nagrinėdamas kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Teisingumo Teismo praktikoje nėra išaiškintos Reglamento Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos, konstatavo poreikį kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad aiškinant, kurių juridinių asmenų ir kurios lėšos turi būti įšaldomos pagal Reglamento Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalį, svarbu ir tai, kokie yra juridinio asmens priklausymo nuosavybės teise ir kontrolės kriterijai, ir tai, kokiais atvejais nuosavybės teise turimo ar kontroliuojamo juridinio asmens lėšos suprantamos kaip asmens, kuriam taikomos sankcijos, nuosavybės teise turimos, valdomos arba kontroliuojamos lėšos. Teismui taip pat kilo klausimas, ar tokioje byloje ieškovė bendrovė, kurios lėšos yra įšaldytos, gali remtis tuo, kad nėra tenkinama Reglamento Nr. 765/2006 2 straipsnio 2 dalies sąlyga, kad draudimas naudotis lėšomis taikomas, jei bendrovės lėšos naudojamos į šio reglamento I priedą įtraukto asmens ar jo naudai. Teisėjų kolegijos nuomone, Europos Sąjungos teisė jos įgyvendinimo situacijoje turėtų būti aiškinama taip, kad nesukeltų nepagrįstai didelės naštos privataus sektoriaus subjektams, kuriems pagal Reglamentą Nr. 765/2006 nustatoma pareiga taikyti sankcijas. Jei vis dėlto ieškovė tokiame nacionalinio teismo procese, gali remtis tuo, kad nėra tenkinama Reglamento Nr. 765/2006 2 straipsnio 2 dalies sąlyga, teisėjų kolegijai kyla klausimas, kokios aplinkybės galėtų būti vertinamos kaip paneigiančios bendrovės lėšų naudojimą asmens, kuriam pagal Reglamentą Nr. 765/2006 taikomos sankcijos, naudai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Reglamento 765/2006 2 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos taip, kad tuo atveju, kai nustatoma, kad į Reglamento I priedą įtrauktas asmuo turi lygiai 50 % bendrovės akcijų, preziumuojama, kad į Reglamento I priedą įtrauktam subjektui bendrovės lėšos priklauso nuosavybės teise, yra jo valdomos ar kontroliuojamos?
2. Ar nacionalinio teismo procese, tokiame kaip pagrindinėje byloje, kai bendrovė, kurios lėšos buvo įšaldytos dėl to, kad lygiai 50 % tos bendrovės akcijų turi į Reglamento 765/2006 I priedą įtrauktas asmuo, prašo teismo įpareigoti atsakovus bankus vykdyti banko sąskaitos sutartis, leidžiant tai bendrovei be apribojimų disponuoti banko sąskaitose esančiomis lėšomis, gali būti ginčijamas banko sprendimas įšaldyti jos lėšas remiantis tuo argumentu, kad bendrovės lėšos nėra naudojamos į šio reglamento I priedą įtraukto asmens ar jo naudai?
3. Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra teigiamas, pagal kokius kriterijus tokiame nacionalinio teismo procese turėtų būti vertinama, ar lėšos nėra naudojamos to į Reglamento 765/2006 I priedą įtraukto asmens ar jo naudai? Ar tokios aplinkybės, kaip antai 1) bendrovės ir akcininkų turto atskirumas, 2) tai, kad bendrovės vardu veikia direktorius (ne asmuo, įtrauktas į Reglamento I priedą), 3) prieiga prie bendrovės banko sąskaitų yra suteikta tik bendrovės direktoriui, galėtų būti vertinamos kaip paneigiančios bendrovės lėšų naudojimą į Reglamento I priedą įtraukto asmens, turinčio lygiai 50 % tos bendrovės akcijų, naudai?