2025 m.

Dėl Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo klasifikuojant tabaką

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. vasario 27 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-489/2025 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) dėl Europos Sąjungos (ES) teisės nuostatų išaiškinimo. Kasaciniam teismui nagrinėjant bylą dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis (BK 1992 straipsnio 1 dalis) ir neteisėto vertimosi ūkine, komercine veikla (BK 202 straipsnio 1 dalis), kilo klausimas dėl tabako priskyrimo akcizinei prekei, nes ES teisės aktuose skirtingai apibrėžiama, kas laikytina rūkomuoju tabaku.

Teisėjų kolegija nurodė, kad šiai bylai aktualu nustatyti, ar bendrovės sandėliuose rastas tabakas, iš kurio lapų iš dalies arba visiškai pašalintos vidurinės gyslos, atliktos šio džiovinimo ir kontroliuojamo drėkinimo procedūros, laikytinas BK 199² straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dalyku, t. y. akcizų objektu – apdorotu tabaku. Tai reikšminga ir BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos atveju (dėl vertimosi ūkine komercine veikla, kuriai reikalinga licencija). Kasacinis teismas nusprendė, kad byloje kilęs teisės taikymo klausimas patenka į Europos Sąjungos teisinio reguliavimo sritį, kuri nėra aiški, todėl bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kilo keletas klausimų. Pirmasis klausimas iš esmės susijęs su Europos Sąjungos 2011 m. birželio 21 d. Tarybos direktyvos 2011/64/ES dėl akcizų, taikomų apdorotam tabakui, struktūros ir tarifų (toliau – Direktyva 2011/64) ir 1987 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros (toliau – Reglamentas 2658/87) nuostatų tarpusavio santykiu. Jei atsakymas į jį būtų teigiamas, t. y. reikėtų remtis visomis šiomis ES teisės nuostatomis, tuomet kiltų antras klausimas: 2.1. kaip vertinti situaciją, kai nesilaikoma rekomendacinio pobūdžio, tačiau svarbaus dokumento (Europos Sąjungos kombinuotosios nomenklatūros (toliau – ir KN) paaiškinimai) nustatytų sąlygų rūkymo bandymui; 2.2. nors gali atrodyti, kad šis klausimas yra hipotetinis, jis iš tikrųjų susijęs su šia aplinkybe: jei ESTT atsakytų į antro klausimo pirmąją dalį taip, kad nagrinėjamoje situacijoje privalu vadovautis ir KN paaiškinimais, teisėjų kolegijai tektų pripažinti, jog byloje atliktas rūkymo bandymo rezultatas neigiamas, t. y. neįmanoma rūkyti mėginio dėl pažeistos rūkymo bandymo procedūros (mėginio nebuvo galima jokiu būdu smulkinti) ir priskirti šį tabaką neapdorotam tabakui (KN 2401). Tokiu atveju kiltų klausimas, kaip vertinti situaciją, kai pagal Reglamentą 2658/87 tabakas laikomas neapdorotu, tačiau pagal Direktyvą 2011/64 – apdorotu. Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas, trečiasis klausimas būtų susijęs su teisinio tikrumo principo aiškinimu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, kasacinis teismas nutarė atidėti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar teismas, siekdamas nustatyti, ar nagrinėjamoje byloje nurodytas tabakas yra „rūkomasis tabakas“ Direktyvos 2011/64 5 straipsnio 1 dalies prasme, ir taikydamas šioje nuostatoje pateiktą apibrėžtį bei susijusią Teisingumo Teismo jurisprudenciją, gali papildomai remtis ir Reglamento 2658/87 bei dėl Bendrojo muitų tarifo nuostatomis dėl šio tabako klasifikavimo ir KN paaiškinimais (52016XC0406(03))?

2. Jeigu atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, tuomet:

2.1. ar Direktyvos 2011/64 5 straipsnio 1 dalies a punktą reikia aiškinti taip, kad tabakas laikytinas „rūkomuoju tabaku“ net jei pozicija KN 2403 (apdorotas tabakas) pagal 2017 m. spalio 12 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2017/1925, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedas (toliau – Reglamentas 2017/1925), šiam tabakui priskirta nesilaikant ES kombinuotosios nomenklatūros paaiškinimų priede aprašytų rūkymo bandymui keliamų sąlygų, kaip nagrinėjamoje byloje?

2.2. kaip turėtų būti aiškinama KN 2401 pozicija (neapdorotas tabakas) taikant klasifikavimą tabakui pagal Reglamentą 2017/1925, kai atlikto rūkymo bandymo rezultatas pagal KN paaiškinimus yra neigiamas, tačiau tabakas laikomas apdorotu pagal Direktyvos 2011/64 5 straipsnio 1 dalies a punktą?

3. Jeigu atsakymas į pirmą klausimą būtų neigiamas, tuomet ar toks teisinis reguliavimas, kai rūkomasis tabakas iš esmės vienodai apibrėžiamas, tačiau skirtingai klasifikuojamas pagal Direktyvos 2011/64 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir Kombinuotąją nomenklatūrą, neprieštarauja bendrajam teisinio tikrumo principui ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „nėra nusikaltimo be įstatymo“?

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. vasario 27 d. nutartimi, kuria nuspręsta kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, bylos Nr. 2K-14-489/2025, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

Dėl Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvų išaiškinimo atmetant tiekėjo paraišką dinaminėje pirkimų sistemoje dėl priežasčių, susijusių su galimomis grėsmėmis nacionaliniam saugumui

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-1075/2025 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) dėl Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės nuostatų išaiškinimo.

Kasaciniam teismui nagrinėjant bylą dėl ieškovės (tiekėjos) paraiškos dinaminėje pirkimų sistemoje atmetimo teisėtumo, kilo klausimai, susiję su Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 45 straipsnio 2¹ dalies 5 punkte įtvirtinto paraiškos atmetimo pagrindo kvalifikavimu Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, (toliau – Direktyva 2014/24/ES), prasme, perkančiosios organizacijos įgaliojimų apimtimi taikant VPĮ 45 straipsnio 2¹ dalies 5 punktą, teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą užtikrinimu Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyvos 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (toliau – Direktyva 89/665) bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio kontekste.

Ginčo sprendimas buvo priimtas atsakovei (perkančiajai organizacijai) gavus kompetentingų institucijų informacijos, kad ieškovė turi interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui (VPĮ 45 straipsnio 2¹ dalies 5 punktas).

Kasacinis teismas pažymėjo, kad iš parengiamųjų VPĮ dokumentų matyti, jog byloje taikytinu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė sumažinti grėsmes nacionaliniam saugumui, kurios kiltų, jeigu viešuosiuose pirkimuose dalyvautų asmenys, turintys interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Taigi šia nacionaline priemone siekiama bendrojo (viešojo) intereso, kuris aktualus visai valstybės visuomenei, apsaugos; šis tikslas nėra siejamas išimtinai tik su perkančiosios organizacijos poreikiu užtikrinti jos pasitikėjimą tiekėju vykdant konkretų pirkimą.

Kasaciniam teismui kilo abejonė, ar byloje taikytina VPĮ nuostata kvalifikuotina kaip savarankiškas su nacionaliniu saugumu susijęs neleidimo (draudimo) dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose pagrindas, ar kaip pašalinimo iš viešojo pirkimo pagrindas Direktyvos 2014/24 57 straipsnio prasme. Atsakymas į šį klausimą turėtų įtakos sprendžiant dėl tokios priemonės taikymo sąlygų, tiekėjui ir perkančiajai organizacijai kylančių teisių bei pareigų, antai kaip vertinti proporcingumą, taikyti taisomąsias („apsivalymo“) priemones, ribotus pašalinimo terminus ir pan.

Dėl perkančiosios organizacijos įgaliojimų apimties taikant aptariamą nuostatą kasacinis teismas pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai laikė, jog atsakovė neturėjo pasirinkimo laisvės (diskrecijos) spręsti dėl ieškovės paraiškos atmetimo VPĮ 45 straipsnio 2¹ dalies 5 punkto pagrindu ir privalėjo vadovautis iš kompetentingų institucijų gauta informacija, jai nėra suteikta kompetencija vertinti šios informacijos. Atsižvelgus, be kita ko, į taikyto teisinio reguliavimo ypatumą – galimas grėsmes nacionaliniam saugumui, Teisingumo Teismui užduotas klausimas, ar ES teisė aiškintina kaip leidžianti tokią nacionalinės teisės nuostatą, kurią taikant tiekėjas iš pirkimo procedūros pašalinamas automatiškai, perkančiajai organizacijai savarankiškai nesprendžiant dėl jo interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, buvimo konkrečiame pirkime ir nevertinant taikomos priemonės (atmesti paraišką ar pasiūlymą) proporcingumo konkrečiu atveju.

Dėl teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą užtikrinimo kasacinis teismas nurodė, kad šioje byloje taip pat svarbu atskleisti perkančiosios organizacijos pareigos tinkamai informuoti tiekėją apie sprendimą atmesti paraišką ar pasiūlymą VPĮ 45 straipsnio 2¹ dalies 5 punkto pagrindu ir šio sprendimo teisėtumo vertinimo teisme dalyką bei apimtį, atsižvelgiant į duomenų, susijusių su nacionaliniu saugumu, jautrumą. Dėl to siekiama išsiaiškinti, ar Direktyvoje 89/665 nustatyta valstybių narių pareiga užtikrinti išsamią ir veiksmingą perkančiųjų organizacijų sprendimų peržiūrą reiškia, kad perkančioji organizacija, priimdama sprendimą pašalinti tiekėją dėl jo (susijusių asmenų) keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui (turėdama su tuo susijusią kompetentingų institucijų surinktą informaciją), turi būti atlikusi individualų tiekėjo padėties vertinimą ir turi apie šį vertinimą išsamiai informuoti tiekėją, be kita ko, nurodydama duomenis, kurių pagrindu atliktas šis vertinimas. Atitinkamai ar teismai, atlikdami tokio perkančiosios organizacijos sprendimo patikrą, turi turėti ir įvertinti visus ginčijamą sprendimą nulėmusius duomenis (taip pat – ir įslaptintą informaciją). Nagrinėjamoje byloje teismai ginčijamą sprendimą laikė pakankamai motyvuotu, o atsisakymą atskleisti duomenis – pagrįstu, taip pat priimdami procesinius sprendimus konstatavo, kad šie duomenys nesudaro ginčo dalyko. Taigi atsakymas į užduodamą klausimą leis įvertinti perkančiosios organizacijos sprendimo teisėtumą ir nuspręsti dėl teismų procesinių sprendimų pagrįstumo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 2014/24 18 straipsnyje įtvirtinti vienodo požiūrio ir nediskriminavimo, skaidrumo ir proporcingumo principai, 56 ir 57 straipsniai turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad nacionalinis teisinis reguliavimas, pagal kurį atmetama tiekėjo paraiška ar pasiūlymas, jei perkančioji organizacija turi kompetentingos institucijos informacijos, kad tiekėjas (susiję asmenys) turi interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, kvalifikuotinas kaip tiekėjų pašalinimo pagrindas šios direktyvos 57 straipsnio taikymo prasme; ar kaip savarankiškas su nacionaliniu saugumu susijęs neleidimo (draudimo) dalyvauti viešojo pirkimo procedūroje pagrindas; taip pat ar tokiai nacionalinei nuostatai tiesiogiai ar pagal analogiją taikytini Direktyvos 2014/24 57 straipsnio nuostatose, įskaitant 57 straipsnio 7 dalį, įtvirtinti reikalavimai, kaip antai tiekėjų pašalinimo proporcingumo vertinimas, prašymas pateikti taisomąsias (,,apsivalymo“) priemones, ribotas pašalinimo terminas.

2. Nepriklausomai nuo to, kaip būtų atsakyta į pirmąjį klausimą, ar Direktyvos 2014/24 18 straipsnyje įtvirtinti vienodo požiūrio ir nediskriminavimo, skaidrumo ir proporcingumo principai, 56 ir 57 straipsniai turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad draudžiama tokia nacionalinė nuostata, kaip antai įtvirtinta VPĮ 45 straipsnio 2¹ dalies 5 punkte, kurią taikant tiekėjas iš pirkimo procedūros pašalinamas automatiškai, perkančiajai organizacijai savarankiškai nesprendžiant dėl tiekėjo (susijusių asmenų) interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, buvimo konkretaus pirkimo kontekste ir nevertinant taikomos priemonės (atmesti paraišką ar pasiūlymą) proporcingumo konkrečiu atveju.

3. Ar Direktyvos 2014/24 55 straipsnio 3 dalį, ypač šios dalies nuostatą dėl įstatymų vykdymo ar viešojo intereso užtikrinimo išlygos, Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalies 4 pastraipos, 3 dalies nuostatas, kuriose įtvirtintos veiksmingos peržiūros procedūros, aiškinamas kartu su Europos Sąjungos teisės gero administravimo, Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintais veiksmingos teisinės gynybos principais, reikia suprasti taip, kad, perkančioji organizacija, atmesdama paraišką ar pasiūlymą VPĮ 45 straipsnio 2¹dalies 5 punkto pagrindu, turėtų pateikti išsamius tokio savo sprendimo motyvus ar, siekdama suderinti veiksmingos teisinės gynybos ir su nacionaliniu saugumu susijusių duomenų apsaugos principus, ji galėtų pateikti tik dalį šių duomenų (santrauką, ištraukas, vien teisinį pagrindą ar pan.). Jeigu būtų pritarta pastarajai alternatyvai, kokiais kriterijais remiantis turėtų būti apibrėžiama tiekėjui nurodomų duomenų apimtis, kad, nepažeidžiant su nacionaliniu saugumu susijusių duomenų slaptumo, būtų užtikrintas ir veiksmingos tiekėjo pažeistų teisių gynybos principo įgyvendinimas.

4. Ar Direktyvos 89/665 tikslas, 1 straipsnio 1 dalies 4 pastraipa, 3 dalis, aiškinami kartu su Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintais veiksmingos teisinės gynybos ir teisingo bylos nagrinėjimo principais, turi būti suprantami ir aiškinami taip, jog teismui, nagrinėjančiam ginčą dėl perkančiosios organizacijos sprendimo atmesti tiekėjo paraišką teisėtumo, draudžiama teisminę patikrą susiaurinti taip, kad dėl duomenų, kuriais grindžiamas ginčijamas perkančiosios organizacijos sprendimas, pobūdžio bei turinio ypatumų, susijusių su grėsmėmis nacionaliniam saugumui, nebūtų vertinamas šių duomenų turinys ir teismo procesiniame sprendime nepasisakoma dėl to, ar iš kompetentingų institucijų gauti duomenys sudarė pakankamą ir pateisinamą pagrindą atmesti paraišką ar pasiūlymą.

Jeigu atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, ar Direktyvos 89/665 1 straipsnio 1 dalies 4 pastraipoje, 3 dalyje, Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinti veiksmingos teisinės gynybos ir teisingo bylos nagrinėjimo principai būtų užtikrinti tuo atveju, jeigu, perkančiajai organizacijai priimant sprendimą atmesti tiekėjo paraišką ar pasiūlymą VPĮ 45 straipsnio 2¹ dalies 5 punkto pagrindu nesirėmus įslaptintais duomenimis, su tokiais duomenimis susipažintų ir juos įvertintų tik ginčą dėl tokio perkančiosios organizacijos sprendimo teisėtumo nagrinėjantis ir teisę dirbti su įslaptinta informacija turintis teismas.

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 8 d. nutartimi, kuria nuspręsta kreiptis į Teisingumo Teismą, bylos Nr. e3K-3-73-1075/2025, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

Dėl Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvų išaiškinimo atmetant tiekėjo paraišką dinaminėje pirkimų sistemoje dėl priežasčių, susijusių su galimomis grėsmėmis nacionaliniam saugumui

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. gegužės 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-378/2025 kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas) dėl Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės nuostatų išaiškinimo.

Kasaciniam teismui nagrinėjant bylą dėl ieškovės (tiekėjos) paraiškos dinaminėje pirkimų sistemoje atmetimo teisėtumo, kilo klausimų, susijusių su Pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo (toliau – ir Pirkimų įstatymas) 58 straipsnio 4¹ dalyje įtvirtinto paraiškos atmetimo pagrindo kvalifikavimu Europos Parlamento ir Tarybos 2014 m. vasario 26 d. direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, (toliau – Direktyva 2014/24/ES), prasme, perkančiojo subjekto įgaliojimų apimtimi taikant Pirkimų įstatymo 58 straipsnio 4¹ dalies 4, 5 punktus, taip pat  ar jie gali būti taikomi, jei nebuvo įtvirtinti pirkimo dokumentuose.

Byloje ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis Vyriausybės nutarimais ir kompetentingų institucijų informacija apie tiekėjos galutinio naudos gavėjo ryšius su užsienio valstybių subjektais, potencialiai keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui (Pirkimų įstatymo 58 straipsnio 4¹ dalies 4, 5 punktai). Tiekėja argumentavo, kad šie paraiškos atmetimo pagrindai nebuvo įtvirtinti pirkimo dokumentuose ir negalėjo būti taikomi.

Kasaciniam teismui kilo abejonė, ar byloje taikytinos Pirkimo įstatymo nuostatos kvalifikuotinos kaip savarankiškas su nacionaliniu saugumu susijęs neleidimo (draudimo) dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose pagrindas, ar kaip pašalinimo iš viešojo pirkimo pagrindas Direktyvos 2014/24 57 straipsnio prasme. Atsakymas į šį klausimą turėtų įtakos sprendžiant dėl tokios priemonės taikymo sąlygų, tiekėjai ir perkančiajam subjektui kylančių teisių bei pareigų, antai kaip vertinti proporcingumą, taikyti taisomąsias („apsivalymo“) priemones, ribotus pašalinimo terminus ir pan.

Dėl perkančiojo subjekto įgaliojimų apimties taikant aptariamas nuostatas kasaciniam teismui kilo klausimas, ar, vertinant tiekėjo ar susijusių asmenų atitiktį Pirkimų įstatymo 58 straipsnio 4¹ dalies 4 ar 5 punkte nustatytam reikalavimui, atsižvelgiant į jų ypatumus – esamos ar galimos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimą, tokiu atveju bendra taisyklė, pagal kurią tik perkančiajam subjektui yra patikėta teisė įvertinti, ar tiekėjas turi būti pašalintas iš viešojo pirkimo sutarties sudarymo procedūros, taikoma visa apimtimi, ar dėl informacijos surinkimo ir jos turinio ypatumų galimos išimtys, leidžiančios riboti perkančiųjų subjektų diskreciją šioje srityje.

Taip pat teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar siekis užtikrinti nacionalinį saugumą, kuriuo grindžiami Pirkimų įstatymo 58 straipsnio 4¹ dalies 4–5 punktuose įtvirtinti tiekėjo paraiškos ar pasiūlymo atmetimo pagrindai, gali pateisinti tokių pagrindų taikymą prieš tai jų neišviešinus (neįtvirtinus) pirkimo dokumentuose.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 2014/25 36 straipsnyje įtvirtinti vienodo požiūrio ir nediskriminavimo, skaidrumo ir proporcingumo principai, šios direktyvos 80 straipsnis, siejamas su Direktyvos 2014/24 56 ir 57 straipsniais, turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad nacionalinis teisinis reguliavimas, pagal kurį tiekėjo paraiška arba pasiūlymas atmetami, jeigu (i) Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra priėmusi sprendimą, patvirtinantį, kad tiekėjas ar susiję asmenys ar su jais ketinamas sudaryti (sudarytas) sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, ir (arba) (ii) perkančioji organizacija turi kompetentingos institucijos informacijos, kad tiekėjas ar susiję asmenys turi interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, kvalifikuotini kaip tiekėjų pašalinimo pagrindai Direktyvos 2014/24 57 straipsnio taikymo prasme; ar kaip savarankiški su nacionaliniu saugumu susiję neleidimo (draudimo) dalyvauti viešojo pirkimo procedūroje pagrindai; taip pat ar tokioms nacionalinėms nuostatoms tiesiogiai ar pagal analogiją taikytini Direktyvos 2014/24 57 straipsnio nuostatose, įskaitant 57 straipsnio 7 dalį, įtvirtinti reikalavimai, kaip antai tiekėjų pašalinimo proporcingumo vertinimas, prašymas pateikti taisomąsias („apsivalymo“) priemones, ribotas pašalinimo terminas.
2. Nepriklausomai nuo to, kaip būtų atsakyta į pirmąjį klausimą, ar Direktyvos 2014/25 36 straipsnyje įtvirtinti vienodo požiūrio ir nediskriminavimo, skaidrumo ir proporcingumo principai, šios direktyvos 80 straipsnis, siejamas su Direktyvos 2014/24 56 ir 57 straipsniais, turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad draudžiama tokia nacionalinė nuostata, kaip antai įtvirtinta Pirkimų įstatymo 58 straipsnio 4¹ dalies 4 punkte, pagal kurią tiekėjo paraiška ar pasiūlymas atmetami vien dėl valstybės institucijos (Vyriausybės) nutarimo, priimto dėl to paties tiekėjo kitame pirkime, buvimo fakto, nenustačius termino, kiek laiko šis nutarimas išlieka aktualus, taip pat neapibrėžiant perkančiojo subjekto pareigos vertinti šiame nutarime nustatytų aplinkybių (be kita ko, jų aktualumo, pasikeitimo fakto) įtakos konkrečiam pirkimui.
3. Nepriklausomai nuo to, kaip būtų atsakyta į pirmąjį klausimą, ar Direktyvos 2014/25 36 straipsnyje įtvirtinti vienodo požiūrio ir nediskriminavimo, skaidrumo ir proporcingumo principai, šios direktyvos 80 straipsnis, siejamas su Direktyvos 2014/24 56 ir 57 straipsniais, turi būti suprantami ir aiškinami taip, kad draudžiama tokia nacionalinė nuostata, kaip antai įtvirtinta Pirkimų įstatymo 58 straipsnio 4¹ dalies 5 punkte, kurią taikant tiekėjas iš pirkimo procedūros pašalinamas automatiškai, perkančiajam subjektui savarankiškai nesprendžiant dėl tiekėjo ar susijusių asmenų interesų, galinčių kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, buvimo konkretaus pirkimo kontekste ir nevertinant taikomos priemonės (atmesti paraišką ar pasiūlymą) proporcingumo konkrečiu atveju.
4. Ar Direktyvos 2014/25 nuostatos ir vienodo požiūrio principas bei iš jo kylantis skaidrumo įpareigojimas draudžia taikyti nacionalinėje teisėje įtvirtintą tiekėjo paraiškos ar pasiūlymo atmetimo (neleidimo dalyvauti viešojo pirkimo procedūroje) pagrindą, tokį kaip įtvirtintas Pirkimų įstatymo 58 straipsnio 4¹ dalies 4 ar 5 punkte, prieš tai jo neįtvirtinus konkretaus pirkimo dokumentuose.

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gegužės 14 d. nutartimi, kuria nuspręsta kreiptis į Teisingumo Teismą, bylos Nr. e3K-3-63-378/2025, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.