2015 m.

Dėl neteisėto praturtėjimo

Bylos numeris Konstituciniame Teisme – 14/2015-1/2016-2/2016-14/2016-15/2016

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-100-222/2015 kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šioje baudžiamojoje byloje Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija (toliau – Plenarinė sesija) nagrinėjo nuteistosios R. P. gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 2 d. nutarties, kuriais R. P. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį. Plenarinė sesija nurodė, kad BK 1891 straipsnyje apibrėžtam nusikaltimui inkriminuoti pakanka, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 1891 straipsnį gali būti taikoma asmeniui, nepadariusiam jokios nusikalstamos veikos, šio nusikaltimo dalyką gali sudaryti turtas, įgytas nenusikalstamu būdu, pavyzdžiui darant vien administracinius, mokesčių ar civilinės teisės pažeidimus. Taigi, pagal BK 1891 straipsnį teisės pažeidimais, kurių pavojingumas nesiekia tokio laipsnio, kad būtų pripažinti nusikaltimais ir užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, įgyto turto turėjimas tampa pavojingesnis už pačius tokius teisės pažeidimus, kuriuos darant gautas turtas. Plenarinė sesija pažymėjo ir tai, kad įrodinėjant ir pagrindžiant aplinkybę, kad „turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti, tačiau BK 1891 panaudota juridinė technika formuluojant nusikaltimo dalyką neigimo būdu („turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“) neišvengiamai sukuria situaciją, kai pajamų neteisėtumas nustatomas remiantis oficialiai gaunamų pajamų stoka ir kaltinamojo nesugebėjimu įtikinamai pagrįsti jų pakankamumą turimam turtui įgyti. Išvada apie pajamų neteisėtumą grindžiama prielaida, kad visa, kas negalėjo būti įgyta teisėtomis priemonėmis, buvo įgyta neteisėtai. Toks įrodinėjimo būdas nėra pateisinamas baudžiamojoje teisėje. Be to, plenarinė sesija atkreipė dėmesį į tai, kad baudžiamasis įstatymas, kuriuo kriminalizuotas nusikalstamas praturtėjimas, įsigaliojo 2010 m. gruodžio 11 d. nustatant, kad pagal BK 1891 baudžiamojon atsakomybėn traukiami tik asmenys, kurie šiame straipsnyje nustatytus požymius atitinkantį turtą turi po įstatymo įsigaliojimo. Įstatymo leidėjas nenustatė jokio pereinamojo laikotarpio ir tvarkos, leidžiančių turto savininkui legalizuoti turimą nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą ar pasirinkti kitokį elgesio būdą, kad jam nebūtų taikoma atsakomybė pagal BK 1891 straipsnį. Plenarinė sesija konstatavo, kad tokia situacija, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn vien dėl to, kad naujas baudžiamasis įstatymas kriminalizavo tam tikrą jo „esamą būklę“, nenustačius laiko ir tvarkos pakeisti šią būklę, nedera ir su BK 2 straipsnyje įtvirtintomis pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis. Be to, neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo būdas sudaro prielaidas pažeisti draudimo bausti du kartus už tą patį (lot. non bis in idem) principą, kai asmeniui dėl to paties turto įgijimo ir mokesčių už šį turtą nesumokėjimo pritaikomos baudos pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą.

Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydama ištirti, ar BK 1891 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi, kuria nuspręsta kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylos Nr. 2K-P-100-222/2015, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.

Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas 2017 m. kovo 15 d. Nutarimas pasiekiamas internete, adresu: http://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta1679/content

Konstitucinis Teismas pripažino, kad BK 1891 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą, neprieštarauja Konstitucijos 23, 31 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, neteisėtą praturtėjimą įvertindamas kaip pavojingą nusikalstamą veiką, įgyvendino turimą plačią diskreciją pasirinkti, kurios teisės šakos normomis apibrėžti tam tikrus teisės pažeidimus ir kokias sankcijas už juos nustatyti. Konstitucinis Teismas, įvertinęs ginčyto teisinio reguliavimo tikslą, neteisėto praturtėjimo pavojingumą ir už šį nusikaltimą BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytą sankciją, konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog už neteisėtą praturtėjimą nustatyta baudžiamoji atsakomybė, kaip teisinio poveikio priemonė, yra neproporcinga.

Konstitucinis Teismas nurodė, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, siekiant teisėtų tikslų ir paisant konstitucinio proporcingumo principo; nuosavybės teisės įgijimo būdai gali būti įvairūs, tačiau jie negali prieštarauti iš Konstitucijos kylantiems reikalavimams, be kita ko, teisėtumo, sąžiningumo principams. Todėl, konstatavus, kad BK 1891 straipsnio 1 dalis nepažeidžia konstitucinio proporcingumo principo, nėra pagrindo teigti, jog šia nuostata neproporcingai ribojamos nuosavybės teisės.

Konstitucinis Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos įrodinėjimo procesas reguliuojamas ne BK 1891 straipsniu, o Baudžiamojo proceso kodekso normomis, pagal kurias prokuroras turi pareigą įrodyti, kad buvo padarytas nusikaltimas, o teismas yra įpareigotas išsamiai išnagrinėti bylą, įvertinti įrodymus ir jais pagrįsti nuosprendį. Įtariamasis (kaltinamasis), įgyvendindamas teisę į gynybą, turi teisę duoti parodymus ir ginčyti jam pateiktus įtarimus (kaltinimus), tačiau neprivalo įrodyti, kad neteisėto praturtėjimo nusikalstama veika nebuvo padaryta. Taigi BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įrodinėjimo našta nėra perkeliama asmeniui, kuris yra įtariamas (kaltinamas) neteisėtu praturtėjimu, toks asmuo nėra verčiamas duoti parodymų prieš save, nėra pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas.

Konstitucinis Teismas nurodė, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas iš teisinės valstybės principo kylantis teisinio reguliavimo aiškumo reikalavimas, taip pat nėra pažeidžiama asmens teisė į gynybą ir teisė į tinkamą teismo procesą, nes BK 190 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad teisėtomis pajamomis laikytinos pajamos, gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos, net ir tada, kai jos nebuvo tinkamai apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, o iš ginčijamo teisinio reguliavimo yra aišku, kad pagal jį asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą, jeigu jis padarė šį nusikaltimą tyčia arba neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo; neteisėtas praturtėjimas neatsargios kaltės forma galimas tik asmenims, perėmusiems didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas kitų asmenų teisėtomis pajamomis.

Vertindamas, ar BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nepažeidžiamas konstitucinis baudžiamojo įstatymo grįžtamosios galios draudimas, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šis reguliavimas taikytinas tik tokiais atvejais, kai asmuo įgijo turtą nuosavybės teise ne anksčiau negu BK 1891 straipsnio įsigaliojimo dieną (2010 m. gruodžio 11 d.); jeigu asmuo įgijo turtą iki nurodytos datos ir turėjo (turi) jį įsigaliojus BK 1891 straipsniui, jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį. Anot Konstitucinio Teismo, tik šitaip suprantant ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą nėra pagrindo teigti, kad juo nustatyta baudžiamojo įstatymo grįžtamoji galia. Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog tai, kad pagal BK 1891 straipsnį baudžiamojon atsakomybėn negali būti traukiamas asmuo, kuris turtą įgijo iki jo įsigaliojimo, nereiškia, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atleidžiami nuo pareigos ištirti kitas nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, jeigu paaiškėja jų požymių.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad BK 1891 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas ir konstitucinis draudimas du kartus bausti už tą patį pažeidimą, nes šis ir Mokesčių administravimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja neteisėto praturtėjimo ir mokesčių įstatymų pažeidimo tapatumo; toks tapatumas gali būti nustatomas tik nagrinėjant konkrečias baudžiamąsias bylas, mokesčių įstatymų pažeidimo atvejus, taigi tai yra teisės taikymo klausimas.

2017 m. gegužės 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-162-222/2017. Nutarties tekstą galite rasti paspaudę šią nuorodą.