2025 m.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. sausio 9 d. nutartimi byloje Nr. e3K-3-22-823/2025 kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl galimybės darbuotojui atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas ikiteisminiame darbo ginčų nagrinėjimo procese.

Civilinėje byloje kilo klausimas dėl asmens teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 217 straipsnio 3 dalies galimo prieštaravimo Konstitucijai.

Nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, kuri yra privalomas ikiteisminis darbo ginčą nagrinėjantis organas, darbuotoja patyrė išlaidų dėl advokato pagalbos, kurią bylą nagrinėję teismai pripažino būtina tam, kad būtų veiksmingai apginta pažeista asmens teisė. Darbuotoja, šias išlaidas įvardijusi kaip žalą ir remdamasi deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, prašė teismo priteisti jų atlyginimą iš darbdavio.  

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė, kad darbo ginčų komisijoje šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos pagal DK 217 straipsnio 3 dalį, tačiau gali būti priteisiamos kaip žala (nuostoliai) vadovaujantis deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis.   

Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą pagal darbdavio kasacinį skundą, nurodė, kad pagal DK darbo ginčams spręsti taikytinos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms, o civilinės teisės normos darbo santykiams gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu yra teisinio reglamentavimo spraga. Kadangi bylinėjimosi išlaidų, patirtų ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, atlyginimo klausimas yra aiškiai ir tiesiogiai reglamentuotas DK, nagrinėjamu atveju nebuvo galima spręsti egzistavus teisės spragą ir byloje turėjo būti taikomos darbo teisės normos, pagal kurias yra užtikrintas nemokamas ikiteisminis darbo ginčo nagrinėjimo procesas ir kuriame šalių patiriamos bylinėjimosi išlaidos joms yra neatlyginamos.  

Atsižvelgus į tai, kad bylinėjimosi išlaidos yra viena iš turtinių praradimų (nuostolių), susijusių su pažeistos teisės gynimu, rūšių, kasaciniam teismui kilo abejonių, ar nagrinėjamoje byloje taikytina DK 217 straipsnio 3 dalies norma tiek, kiek pagal ją besąlygiškai, neatsižvelgiant į individualios bylos aplinkybes, draudžiama ginčo šaliai atlyginti išlaidas, patirtas nagrinėjant individualų darbo ginčą darbo ginčų komisijoje, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, suponuojančiai asmens teisę į tinkamą teisinį procesą, šio straipsnio 2 daliai, pagal kurią žalos atlyginimo priteisimas yra vienas iš pažeistų teisių ar laisvių gynimo teisme būdų, taip pat 109 straipsnio 1 daliai bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, pagal kuriuos teismui kyla pareiga teisingai išspręsti bylą, be kita ko, ir bylos šalių išlaidų paskirstymo klausimą, o asmeniui padaryta žala (įskaitant procesinio pobūdžio nuostolius, susijusius su pažeistos teisės gynimu) turi būti teisingai atlyginama.

Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar DK 217 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį darbo ginčų komisijoje ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1, 2 dalims, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. nutartimi, kuria nuspręsta kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylos Nr. e3K-3-22-823/2025, galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.