Naujienos

2024 m. vasario 14 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje S. O., V. J. ir D. C. nuteisti už tai, kad, išdaužę M. K. priklausančio automobilio langą, iš automobilio paėmė paketą su 596,10 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis psichotropinių medžiagų – 118,61 g amfetamino, ir šį paketą neteisėtai gabeno. Taip pat M. K. nuteistas už tai, kad neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, automobilyje laikė minėtą labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų – amfetamino.

Nuteistųjų gynėjai kasaciniuose skunduose kėlė klausimą dėl policijos pareigūnams atliekant sulaikyto įtariamojo neformalią apklausą ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams atliekant tyrimą neatskleidžiant savo tapatybės surinktų duomenų teisėtumo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad šioje byloje žemesnės instancijos teismai, pripažindami įrodymais kai kuriuos ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis ir grįsdami jais nuteistųjų kaltę, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 straipsnio reikalavimų, nepatikrino duomenų rinkimo teisėtumo ir gautų duomenų leistinumo. Todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad teismai, vertindami, ar nebuvo pažeista asmens teisė nekaltinti savęs, privalo patikrinti, ar valstybės institucijos nenaudojo apgaulės, siekdamos išgauti informaciją, kurios nepavyksta gauti per oficialią apklausą. 

Teisėjų kolegija nurodė, kad draudimo versti duoti parodymus prieš save principas, teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save yra vienos iš teisės į teisingą procesą garantijų, įtvirtintų nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, o pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bet koks sulaikyto ar suimto asmens ir policijos pareigūnų pokalbis turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas ir negali būti suprantamas kaip leidžiama „neformali apklausa“; faktiškai sulaikyto ar faktiškai įtariamo padarius nusikaltimą asmens parodymai ir ,,atviri prisipažinimai“ arba tokio asmens ,,neformalių pokalbių“ su pareigūnais metu gauti duomenys, kurie buvo gauti pažeidus draudimą versti duoti parodymus prieš save, nepripažįstami įrodymais ir jais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį; siekiant garantuoti, kad būtų išsklaidytos bet kokios abejonės dėl pareigūnų bendravimo su įtariamuoju ir jam galimai taikyto netinkamo spaudimo, toks bendravimas turėtų būti tinkamai dokumentuojamas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad teisėsaugos pareigūnai gali apklausti įtariamąjį tik laikydamiesi visų baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, o ne įtvirtindami ,,neformalias“ apklausas kaip BPK 158 straipsnyje nurodytos procesinės prievartos priemonės vykdymą, todėl toks pareigūnų veikimas paprastai pripažįstamas neteisėtu, o gauti duomenys – neleistinais.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, įtariamojo pasirinkimo laisvė, ar apklausos metu kalbėti ar tylėti, gali būti neleistinai apribota, kai, įtariamajam apklausos metu pasirinkus tylėti, institucijos imasi gudrybių, siekdamos išgauti prisipažinimą ar kitus kaltinamojo pobūdžio parodymus, ir jie pateikiami kaip įrodymai teisme. Vertinant, ar teisė tylėti nebuvo pažeista, yra tikrinama, ar valstybės institucijos nenaudojo apgaulės siekdamos išgauti informaciją, kurios nepavyksta gauti per oficialią apklausą. Teisėtai taikant sulaikyto ar suimto įtariamojo slapto stebėjimo priemones laisvės atėmimo įstaigoje gautų duomenų panaudojimas kaip įrodymų savaime paprastai nelemia asmens teisės tylėti pažeidimo, jei įtariamasis kalba savanoriškai, neprovokuojant ar neskatinant.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad šioje byloje teismai, grįsdami nuteistųjų kaltę dėl neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų policijos pareigūnų parodymais apie tai, kad sulaikytas įtariamasis S. O. gydymo įstaigoje jiems prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, taip pat duomenimis, gautais policijos komisariato areštinėje slapta klausantis ir fiksuojant suimtų įtariamųjų S. O., D. C., M. K. pokalbių, nepatikrino ir neįvertino, ar tokie duomenys buvo gauti teisėtu būdu ir atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, ar nebuvo pažeista įtariamųjų teisė tylėti ir ar jie nebuvo verčiami duoti parodymų prieš save.

Teisėjų kolegija priimtoje nutartyje taip pat pasisakė dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 263 straipsnyje nustatyto nusikaltimo – narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystės, prievartavimo arba kitokio neteisėto užvaldymo – dalyko ir konstatavo, kad šio nusikaltimo dalykas yra teisėtai ir neteisėtai valdomos narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Teisėjų kolegija nurodė, kad BK 263 straipsnyje nustatyto nusikaltimo dalykas nediferencijuojamas pagal tai, ar atitinkamos medžiagos valdomos teisėtai, ar ne, todėl tokios medžiagos asmens, kuris jomis disponavo, gali būti valdomos tiek teisėtai (pvz., medicininiams tikslams, dėl darbo aplinkybių (gydytojų, vaistininkų, pašto kurjerių, policijos pareigūnų), specialios užduoties vykdymo ir pan.), tiek ir neteisėtai. Atitinkamai asmens veika pagal BK 263 straipsnį gali būti kvalifikuojama tada, kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos įgyjamos pagrobiant, užvaldant apgaule, prievartaujant ar pan. tiek iš teisėtai jomis disponuojančio asmens, tiek ir iš neteisėtai šiomis medžiagomis disponuojančio asmens.

Bylos Nr. 2K-8-976/2024. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Vieša teismų sprendimų paieška.

Cituojant arba kitaip platinant šią informaciją prašome nurodyti informacijos šaltinį.

Kontaktai žiniasklaidai:
Rimantė Kraulišė
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Pirmininko tarnybos atstovė ryšiams su visuomene
Mob. tel. 8 685 84863
El. p. [email protected]
www.lat.lt
www.teismai.lt